STRESO ĮTAKA SPORTE IR GYVENIME

Tylus žudikas, vaizdžiai tariant. Manau, viena didžiausių problemų, kai kalbame apie sportą yra tai, kad mes kalbame tik apie fizinį veiksmą, o kai kalbama apie kasdienį gyvenimą, prisimename tik miegą ir maistą.

Mes užsižaidžiame visokiais programų keitimais, manipuliuojam svoriais, skirtingais tempais ir taip toliau, kiekvienas susigalvoja savų būdų. Tada mums svarbu gerai pavalgyti ir pamiegoti. Manom, kad viską padarėm gerai, bet vis dėlto, rezultato nematom. Tikrinam savo programą, mitybą, rodos, viską sekam nuosekliai...

Ką aš tuo noriu pasakyti? Na, kad mūsų kūnas nėra kažkokia mašina, kuri reaguoja tik į svorius ir maistą. Milijonai reakcijų vyksta mumyse ir be sporto, kas minutę kažkas iš išorės veikia mus ir daro didžiulę įtaką mūsų mintims, mūsų motyvacijai, progresui. Kartais mes nesam tiesiog 1 + 2 = 3, tai reiškia, kad kartais kai pridedam 1 + 3 = 0,5, gaunam mažesnį skaičių. Ir tai todėl kad aplink mus yra dar ir dar daugiau įvairių aspektų, kurie mus riboja. Tai sunku nuspėti, dar sunkiau žinoti, o sunkiausia mokėti įvertinti ir to išvengti.

Matyt, visi savo progresą įsivaizduojat kaip liniją, kuri visada eina aukštyn, ar ne? Tarkim sporte, toks mūsų noras – visada bent šiek tiek geriau. Bet jeigu mes pasigilinsim, mūsų linija iš tiesų virstų banguojančia kreive:

Štai, kaip atrodo mūsų kreivė. Tarkim, mes sukeliam stresą, kur yra taškas b (pasportuojam klube), tuomet, kreivė eina aukštyn ir kūnas atsiduria kompensacijos fazėje, sukeltą stresą bando suvaldyti, kad kitą kartą keldamas svorius, būtų pasiruošęs atlaikyti dar daugiau. Taip turėtų atrodyti idealus variantas, mes grįžtam stipresni ir galim pakelti daugiau. Geras progresas.

Bet jeigu mes toliau patiriam stresą: namuose, darbuose, šeimoje, moksluose ir panašiai, kūnas nebegali to kompensuoti ir progresas eina šuniui ant uodegos.

Šitai visi mes suprantam, ar ne? Na, deja, tai iki šių dienų nebuvo laikoma labai svarbi priežastis, todėl tyrimų nebuvo tiek daug, kad būtų galima kažką spręsti.

Šiandien, po ilgos įžangos, aptarsime vieną naujausių tyrimų apie streso poveikį sportui ir ne tik.

Hipotezė buvo tokia: Stresas daro įtaką raumenų atsigavimui ir nervų sistemos stabilumui 96 valandų laikotarpyje.

Tyrėjai pakvietė 1200 žmonių pasitikrinti savo streso lygį, kad būtų įsitikinę, jog tarp tiriamųjų bus didelis skirtumas.

Kai dalyviai buvo atrinkti, jiems buvo duotas su stresu susijęs klausimynas. Šįkart jie atliko du testus – vienas, nustatyti jautrumui į stresą, kitas – kiek streso žmogus patiria per dieną, tarkim, darbe, namuose, šeimoje ir taip toliau. Tai daroma todėl, kad vieni gali lengviau susidoroti su stresu, o kiti reaguoja daug sunkiau.

Procedūra

Dalyvaujantys tyrime atliko pratimus iki 10 pakartojimų, tol, kol nebegalėjo atlikti 10, keitė pratimą, vėl atliko tą patį ir taip pat pakartojo su kojų stūmimu. Jei jie negalėjo atlikti keturių setų ir 10 pakartojimų, buvo mažinamas svoris 10%, kad jie pabaigtų pratimą iki klaidos.

Prieš tyrimą, mokslininkai išmatavo kiek maksimaliai jie galėjo pašokti, minti ir išstumti kojomis.

Jie taip pat matavo, kaip stipriai po treniruočių jiems skaudėjo raumenis. Buvo matuojama po 60 min, tada po 24, 48, 72 ir 90 valandų. Vienam gale jie turėjo užrašą: nejaučiu jokio skausmo, kitame: jaučiu labai stiprų skausmą ir jie turėjo pažymėti toje vietoje, tarkim, viduryje, kaip jautėsi.

Resultatai

Pirmiausia reiktų pasakyti, kad tyrimo pradžioje dviejų grupių skirtumo tarp jėgos, šuolio ir ištvermės nebuvo.

Po kojų stūmimo daugiausiai streso patirianti grupė buvo išsekusi, netekusi beveik 50% savo jėgų ir pradėjo atsigauti daug vėliau.

Mažai streso patirianti grupė jau buvo pilnai atsigavusi po 48 valandų, kai kitai grupei tai užėmė 96 valandas.

Ištvermė( dviračio minimas) ir šuolis buvo mažiausiai paveikti. Beveik panašiu metu atsigavo abi grupės.

Nors skausmas ir energijos nebuvimas buvo gerokai didesnis stresą patiriančioje grupėje. Dauguma jų sake, kad jaučia vidutinį, kartais didelį skausmą po treniruotės ir atsigavimo metu.

Ką mes iš to galime pasiimti?

Resultatai negali būti tiksliai įvertinti vien taip, kiek jūs atlikote pakartojimų ar kiek svorio pakėlėte. Kiti faktoriai taip pat veikią mūsų kūną ir gali paveikti treniruotės ir gyvenimo kokybę.

Taip pat, nereiktų aklai sekti savo programos ir manyti, kad ji rodo, kaip jums reikia sportuoti šiandien. Manau, mums reiktų daugiau pasitikėti savo kūnų, savijauta ir tada spręsti: gal mažinti pakartojimų skaičių, o gal šiandien tiek daug nekelti. Visgi, jei sunkią dieną duosime savo kūnui per daug streso, nereiškia, kad darome gerą darbą. Priešingai, tai gali būti tiesiog laiko gaišimas, savęs alinimas, rizika gauti trauma.

Atrodo, viena treniruotė – kas čia tokio. Viska susideda po truputį. Taip mes galime žingsnis po žingsnio pradėti kovoti su lėtiniu stresu, kuris kaupiasi. Jei jus važiuojate iš nepasisekusio darbo į sporto klubą, padarote pratimus ne taip, kaip norėjote, dar prastai išsimiegate, ir dar jus pažadina lauke važinėjančios mašinos. Visa tai sukasi ratu, kol stresas tampa kasdienybė.

Kitas įdomus dalykas: vienas tyrimas taip pat buvo atliktas išsiaiškinti, kaip žmogaus savijauta veikia progresą. Žinot tą pasakymą “varyk ,kol nebegali”, tai viena grupė, kaip ir minėjau, varė iki galo ir aklai sekė programą, nepaisant savijautos, kita – save įvertino ir sportavo atitinkamai.

Žinoma, grupė, kuri sekė save, pasiekė geresnių rezultatų štangos stumime, pritupimuose ir mirties traukoje.

Negana to, mūsų pirmajame tyrime minėtieji dalyviai, patyrę stresą, patyrė ir lėtesnį raumenų gyjimą, nes stresas sukelia kortizolio kiekį organizme, kuris priešingas mūsų išgirtam testosteronui.

Vienas trumpas tyrimas buvo atliktas palyginti, kaip veikia žmogau raumenys, kai mes sąmoningai atliekam pratimą. Tai reiškia, kad susikoncentruojam į jį. Nors mokslininkai negali paaiškinti, kodėl, bet grupė, kuri atliko pratimus sąmoningai, susikaupdama, padarė didesnį progresą, negu ta, kuri darė juos tiesiog impulso ir sudėto plano vedama.

Ką reiktų atsiminti?

Manau, kad reikia suvokti vieną – mūsų treniruotės nėra vien ženklai popieriuje. Ją reikia pritaikyti ir prie savęs, ne save prie treniruotės. Reikia sekti save ir jei neišeina tiek pakelti – sumažinti svorį, sumažinti pratimų kiekį. Tai nereiškia, kad nereikia turėti plano,reikia. Bet planu reikia naudotis daugiau kaip kompasu, ne kaip žemėlapiu. Kiekvieną treniruotę įvertinti save ir daryti ne tiek, kiek reikia, o tiek, kaip jaučiames.

Namuose, už treniruočių ribų, užsiimti ir tokiais dalykais, kaip joga, bėgimas, atsipalaidavimas. Mes norim būti stiprūs ir sveiki visapusiškai. Norim būti laimingi, vadinasi turim treniruoti visą save.

Man, asmeniškai, patinka kada ne viskas yra taip stipriai suveržta. Kada aš žinau, jog reikalui esant galiu pakesti, prisitaikyti. Kitam stresą gali kelti tai, kad reikės kažką keisti. Čia reikia suprasti vieną – individualumas irgi egzistuoja, bet kuo mes daugiau suprantame, tuo daugiau galime suvaldyti ir pasidaryti taip, kaip mums patinka.

Mes, žmonės, esam psichosomatinės būtybės, tai reiškia, kad kūnas ir protas yra du neatskiriami organizmai, kurie veikia kartu. Protinis stresas veikia kūną ir atvirkščiai.

Todėl nereiktų apsiriboti ir nerimauti dėl to, kad kažkiek šiandien treniruotės metu nepadarėm, kad laiku nepavalgėm, visi šie dalykai po truputį mus apkrauna. Bet jie nėra patys svarbiausi. Visuma daug svarbesnė.

Galų gale, nereiktų apie save galvoti kaip apie mašiną: aš pavalgęs, aš pamiegojęs, galiu kelti daug. Tada mes pradedam fokusuotis į dalykus, kurie tėra dalis, kartais visai nereikšminga dalis, o jei tos dallies neįvykdom – patiriam stresą.

Man labiau patinka romantizuotas požiūris – žvelgti į save kaip į sodą. Kai galvojam apie sodą, tai mes juk pasodinam, liejam, tvarkom, prižiūrim ir norim, kad daigas išdygtų. Mes nepradedam žemės badyti, kelti to augalo iš po velėnos, kad greičiau išlįstų. Taip ir mes sau – suteikim geriausias sąlygas augti, ir mes augsim tiek, kiek tos sąlygos leis.

Na, tokia metafora man labai artima. Lygiai kaip patinka labiau: treniruotis, o ne sportuoti. Treniruojam visą save. Toks mūsų tikslas. Visi šie išvardinti dalykai galioja ir galios visada. Dauguma mūsų turi gerus planus, geras mitybas, miegą, rodos, viskas gerai, bet rezultatų jie pasiekti negali. Tikiuosi, dabar šiek tiek giliau suprasim, kad tai, ką darome už sporto ribų gali būti daugiau svarbiau, negu tai, ką mes darome jo metu.

Sėkmės. Adomas.